Vaiko raida: kada verta sunerimti, o kada tiesiog duoti vaikui laiko?
Vienas dažniausių tėvų klausimų, kuriuos girdžiu, yra labai paprastas: „Ar tai normalu jo amžiui?“
Ar normalu, kad trejų metų vaikas dar nekalba sakiniais? Kad keturmetis labai stipriai pyksta? Kad vaikas nenori žaisti su kitais vaikais? Kad bijo likti be mamos? Kad viską nori daryti tuo pačiu būdu? Kad vieną dieną moka, o kitą – tarsi pamiršta?
Kai kalbame apie vaikų raidą, labai norėtųsi turėti aiškią lentelę: tokio amžiaus vaikas turi mokėti tą, tokio – aną, o jeigu nemoka, vadinasi, kažkas negerai.
Realybėje viskas gerokai įdomiau.
Vaikai vystosi skirtingu tempu. Vienose srityse vaikas gali būti gerokai priekyje, kitose jam gali reikėti daugiau laiko ar pagalbos. Todėl vertindama vaiko raidą stengiuosi niekada nežiūrėti tik į vieną įgūdį ar vieną elgesį.
Man daug svarbiau pamatyti visą vaiką.
Raida nėra varžybos
Tėvams labai sunku nelyginti.
Ypač kai aplink yra kitų panašaus amžiaus vaikų. Draugės vaikas jau kalba sakiniais. Darželio grupėje visi, atrodo, apsirengia patys. Kaimynų mergaitė ramiai pasilieka būrelyje, o jūsų vaikas įsikibęs į ranką ir verkia.
Tokiais momentais labai lengva pradėti galvoti: „Ar mes kažką praleidome?“
Bet raida nevyksta pagal vieną grafiką.
Vienas vaikas anksti pradeda kalbėti, bet ilgiau mokosi reguliuoti emocijas. Kitas gali būti labai savarankiškas buityje, tačiau jam sunkiau bendrauti su kitais vaikais. Trečias ilgai stebi, nedrįsta, o paskui per gana trumpą laiką padaro didžiulį šuolį.
Todėl man svarbus ne vien klausimas „ar jis jau moka?“.
Svarbu ir tai, kaip vaikas mokosi, ar atsiranda naujų gebėjimų, kaip jis naudojasi tuo, ką jau moka, kaip bendrauja, žaidžia, reaguoja į aplinką ir ieško pagalbos.
Į vaiko raidą žiūriu kaip į visumą
Kalbėdami apie raidą dažnai pirmiausia galvojame apie kalbą arba motoriką. Tačiau vaiko raida yra gerokai platesnė.
Man svarbu matyti kelias tarpusavyje susijusias sritis.
- Kalba: ne tik kiek žodžių vaikas moka. Svarbu, ar jis supranta kalbą, ar pats bando perduoti savo norus ir mintis, ar kalbą naudoja bendravimui.
- Bendravimas: ne tik ar vaikas turi draugų. Žiūrime, kaip jis ieško kontakto, dalijasi dėmesiu, kreipiasi pagalbos, reaguoja į kitus žmones, kaip jam sekasi būti kartu.
- Žaidimas: labai gražus langas į vaiko raidą. Iš žaidimo galima daug pamatyti: ar vaikas tyrinėja, mėgdžioja, kuria, įsivaizduoja, ar gali priimti kito žmogaus idėją ir plėtoti bendrą žaidimą.
- Emocijos ir elgesys: kaip vaikas parodo, kad jam sunku? Kaip greitai nusiramina? Kas jam padeda? Kada pykčio ar nerimo būna daugiau?
- Savarankiškumas: ką vaikas gali padaryti pats, kur dar ieško suaugusiojo pagalbos ir kaip reaguoja, kai kažkas nepavyksta.
- Dėmesys ir veiklos organizavimas: ne tik kiek minučių vaikas „išsėdi“, bet ir ar gali įsitraukti į jam prasmingą veiklą, pereiti nuo vienos veiklos prie kitos, išgirsti instrukciją ir ją įvykdyti.
Sensorika taip pat gali būti svarbi. Vienam vaikui visiškai netrukdo garsai, drabužių etiketės ar nešvarios rankos, o kitam tie patys pojūčiai gali būti labai intensyvūs.
Visos šios sritys veikia viena kitą.
„Jis tiesiog neklauso“
Su vaikais labai dažnai pradedame nuo elgesio.
„Neklauso.“ „Specialiai daro priešingai.“ „Dėl visko isterija.“ „Negali palaukti.“ „Nenori apsirengti.“ „Darželyje viskas gerai, o namuose sprogsta.“
Aš mėgstu prie tokių sakinių trumpam sustoti.
Ne todėl, kad ribų nereikia ar kad bet koks elgesys yra priimtinas. Ribos vaikams labai reikalingos.
Bet man įdomu, kas vyksta prieš tą elgesį ir ką vaikas juo bando pasiekti arba nuo ko apsisaugoti.
Kartais „neklauso“, nes nesuprato ilgos instrukcijos.
Kartais „užsispyrė“, nes labai sunku nutraukti mėgstamą veiklą ir pereiti prie kitos.
Kartais pykčio protrūkis prasideda todėl, kad vaikas pavargęs, alkanas, per daug stimuliuotas arba tiesiog dar neturi įgūdžių pasakyti: „Man dabar per sunku.“
O kartais elgesys tampa būdu išvengti situacijos, kuri vaikui kelia nerimą.
Čia man labai artimas KET principas – elgesį bandome suprasti kontekste.
Kas buvo prieš tai? Ką vaikas galėjo pagalvoti ar pajusti? Ką jis padarė? Kas nutiko po to?
Kai pradedame matyti šią grandinę, dažnai atsiranda daug daugiau galimybių vaikui padėti.
Stiprios emocijos nebūtinai reiškia problemą
Mažas vaikas gali labai stipriai pykti dėl dalyko, kuris suaugusiajam atrodo visiškai nereikšmingas.
Ne ta lėkštė. Sulūžo sausainis. Mama paspaudė lifto mygtuką, nors turėjo paspausti jis.
Suaugusiajam – smulkmena. Vaikui tuo momentu – tikra nelaimė.
Emocijų reguliavimas nėra įgūdis, su kuriuo gimstame jau pasiruošę. Vaikas jo mokosi palaipsniui, ilgą laiką reguliuodamas savo emocijas kartu su suaugusiuoju.
Todėl klausimas nėra vien „ar vaikas pyksta?“.
Visi vaikai pyksta.
Man įdomiau, kaip dažnai tai vyksta, kiek stiprios reakcijos, kiek jos trunka, dėl kokių situacijų kyla, ar vaikui pavyksta nusiraminti su suaugusiojo pagalba ir kiek tai trukdo jo bei visos šeimos kasdienybei.
O kaip su kalba?
Kalbos raida tėvams suprantamai kelia daug nerimo, nes ją labai lengva palyginti.
Tačiau ir čia vien žodžių skaičius nepasako visko.
Žiūrime, ar vaikas supranta, kas jam sakoma. Ar parodo, ko nori. Ar gestais, žvilgsniu, garsais ar žodžiais dalijasi savo interesu. Ar bando atkreipti kito žmogaus dėmesį. Ar kalba palaipsniui tampa vis lankstesnė ir vis labiau padeda bendrauti.
Jeigu kalbos raida kelia abejonių, nereikia rinktis tarp „palaukim, išaugs“ ir „čia tikrai kažkas negerai“.
Galima tiesiog pasitikrinti.
Ankstyvas pasitarimas su specialistu nėra etiketė vaikui. Kartais po įvertinimo galima ramiau atsikvėpti ir stebėti toliau. O jei vaikui iš tiesų reikia papildomos pagalbos, ją galima pradėti anksčiau.
Socialinis bendravimas ir žaidimas
Kai kurie vaikai nuo mažens labai ieško kitų vaikų. Kiti ilgai mieliau žaidžia vieni arba šalia kitų.
Vien tai savaime dar mažai ką pasako.
Man svarbu, ar vaikas apskritai domisi kitais žmonėmis, kaip inicijuoja kontaktą, kaip reaguoja į kvietimą bendrauti, ar dalijasi savo džiaugsmu ir atradimais, kaip supranta kitų žmonių signalus.
Lygiai taip pat svarbus žaidimas.
Mažų vaikų žaidimas palaipsniui keičiasi – nuo paprasto daiktų tyrinėjimo iki mėgdžiojimo, simbolinio ir vaidmeninio žaidimo.
Jeigu vaikas žaidžia ne taip, kaip tikėjotės, tai dar nėra diagnozė. Tačiau kartu su kitais raidos ypatumais tai gali būti viena iš sričių, kurią verta atidžiau pasižiūrėti.
O jeigu vaikas viską nori daryti vienodai?
Rutina vaikams suteikia saugumo.
Daug vaikų mėgsta tą pačią pasaką, tą patį puodelį, tą patį kelią į darželį ir gali nuoširdžiai protestuoti, kai suaugęs sugalvoja ką nors pakeisti.
Čia vėl svarbus ne pats faktas, o intensyvumas.
Kiek vaikui sunku priimti pokytį? Ar nedidelis pasikeitimas sukelia labai stiprų stresą? Ar interesai ir veiklos labai siauri? Ar tai pradeda riboti šeimos kasdienybę?
Kartais tai tiesiog vaiko temperamento ir amžiaus dalis. Kartais didelis poreikis nuspėjamumui gali būti susijęs su nerimu, sensoriniais ypatumais ar raidos ypatumais.
Vieno požymio neužtenka išvadai. Visada žiūrime plačiau.
Kada man norėtųsi, kad tėvai nelauktų?
Yra dalykų, kuriuos pastebėjus geriau pasitarti anksčiau.
Ypač jei vaikas praranda jau turėtus gebėjimus – nustoja vartoti žodžius, kuriuos anksčiau vartojo, sumažėja bendravimas ar dingsta kiti jau susiformavę įgūdžiai.
Taip pat verta pasitarti, jei ilgą laiką neramina kalbos ar bendravimo raida, vaikas labai sunkiai užmezga kontaktą, beveik nesinaudoja bendravimu savo poreikiams išreikšti, jo žaidimas ar elgesys atrodo labai neįprastas.
Pagalbos verta ieškoti ir tada, kai labai stiprus nerimas, baimės, pykčio protrūkiai ar kitas elgesys pradeda stipriai riboti vaiko ar visos šeimos gyvenimą.
Ir yra dar vienas kriterijus, kurį laikau labai svarbiu: jeigu jūs, kaip tėvai, jau kurį laiką jaučiate, kad kažkas kelia nerimą.
Tėvų nuojautos nereikia nei dramatizuoti, nei numoti į ją ranka. Kartais po pokalbio paaiškėja, kad tai, ką stebite, labai būdinga vaiko amžiui. Kartais randame sritį, kurioje vaikui būtų naudinga šiek tiek pagalbos.
Abiem atvejais aiškumas paprastai yra malonesnis už ilgą nerimastingą laukimą.
Raidos vertinimas nėra egzaminas
Man labai norisi, kad tėvai tai žinotų.
Vaikas neateina pas mane „išlaikyti“ raidos.
Vertinimo tikslas nėra surasti kuo daugiau dalykų, kurių jis nemoka. Ir tikrai nėra palyginti jį su kažkokiu idealiu keturmečiu ar penkiamečiu.
Bandau suprasti jo stiprybes ir tas vietas, kuriose šiuo metu sunkiau.
Su mažais vaikais daug informacijos gauname iš žaidimo, bendravimo, stebėjimo, pokalbio su tėvais. Priklausomai nuo klausimo, gali būti naudojamos ir standartizuotos raidos ar psichologinio vertinimo metodikos.
Bet skaičius ar testo rezultatas niekada nėra visas vaikas.
Man svarbu sudėti informaciją į bendrą paveikslą ir suprasti, ką ji reiškia būtent šiam vaikui ir šiai šeimai.
Kodėl man taip svarbu kalbėtis su tėvais?
Nes jūs matote savo vaiką daug daugiau negu aš kada nors galėsiu pamatyti kabinete.
Jūs žinote, kaip jis atsibunda. Kas jį prajuokina. Kas išveda iš kantrybės. Kaip elgiasi pavargęs. Ką daro tarp nepažįstamų žmonių ir kaip pasikeičia namuose. Kokie dalykai anksčiau buvo sunkūs ir kuriuos jis jau išmoko.
Todėl pirmasis susitikimas dėl vaiko man yra pokalbis su tėvais.
Noriu išgirsti ne tik „problemą“, bet ir vaiko istoriją.
Kaip vyko ankstyvoji raida? Kaip jis bendrauja? Ką mėgsta? Ko vengia? Kas sekasi labai gerai? Kada sunkumų daugiausia? Ką jau bandėte ir kas bent truputį padėjo?
Tik tada galime galvoti, ko vaikui iš tiesų reikia.
Kartais daugiau darbo reikia su pačiu vaiku. Kartais didžiausią pokytį galime pasiekti padėdami tėvams kitaip suprasti vaiko elgesį ir šiek tiek pakeisti tai, kas vyksta kasdienybėje. Dažnai reikia abiejų.
„Ar čia autizmas?“
Tai vienas iš klausimų, kurį tėvams gali būti labai baisu ištarti garsiai.
Ypač dabar, kai internete galima rasti begalę sąrašų: „10 autizmo požymių“, „jeigu jūsų vaikas daro šitaip...“ ir panašiai.
Problema ta, kad daugelį atskirų tokiuose sąrašuose minimų elgesio ypatumų kartais turi ir tipiškai besivystantys vaikai.
Vaikas gali nemėgti garsų ir neturėti autizmo spektro sutrikimo. Gali mėgti rikiuoti žaislus. Gali būti drovus. Gali vėliau pradėti kalbėti. Gali labai mėgti rutiną.
Todėl vienas požymis diagnozės nepasako.
Kai kyla klausimų dėl autizmo spektro, svarbu žiūrėti į visą raidos paveikslą – socialinį bendravimą, komunikaciją, žaidimą, elgesio lankstumą, interesus, sensorinius ypatumus ir tai, kaip visa tai pasireiškia skirtingose aplinkose.
Man atrodo daug prasmingiau ne ieškoti internete vis naujo požymio, o, jei nerimas išlieka, pasitarti.
Vaikui nereikia būti „patogiam“, kad jo raida būtų gera
Šita mintis man labai svarbi.
Kartais suaugusiųjų lūkesčiai ir vaiko raidos galimybės tiesiog prasilenkia.
Dvejų metų vaikas dar negali reguliuoti emocijų taip, kaip suaugęs. Ketverių metų vaikas ne visada gali ramiai priimti nusivylimą. Vaikas gali pavargti nuo triukšmingos dienos darželyje ir namuose būti daug jautresnis.
Todėl prieš bandydama keisti elgesį visada norėčiau paklausti:
Ar tai, ko šiuo metu tikimės iš vaiko, atitinka jo amžių ir jo individualias galimybes?
Kartais vien šis klausimas labai pakeičia tai, kaip matome vaiką.
Vietoj „jis galėtų, jeigu norėtų“ atsiranda mintis:
„Galbūt šiuo metu jam dar sunku. Kaip galiu padėti išmokti?“
Ir tai jau visai kita pradžia.
Jei nerimaujate dėl savo vaiko
Nebūtina ateiti jau žinant, kas vyksta.
Galite ateiti su klausimu.
„Nežinau, ar tai normalu jo amžiui.“ „Darželyje sako viena, o namuose matome visai ką kita.“ „Atrodo, kad jam sunku, bet nesuprantu kodėl.“
„Nežinau, ar reikia kažką daryti, ar tiesiog palaukti.“
Nuo tokių klausimų labai dažnai ir pradedame.
Man nėra svarbu kuo greičiau vaikui uždėti pavadinimą ar etiketę. Daug svarbiau suprasti, koks yra būtent šis vaikas – kas jam sekasi, kur jam sunkiau, ką jis savo elgesiu mums rodo ir ko jam šiuo metu reikia iš suaugusiųjų.
Kartais atsakymas būna – duoti daugiau laiko.
Kartais – truputį pakeisti tai, kaip reaguojame į vaiko elgesį.
Kartais – kryptingai mokyti trūkstamų įgūdžių.
O kartais verta atlikti išsamesnį raidos vertinimą ar įtraukti kitus specialistus.
Nebūtina viso to nuspręsti patiems.
Galime pradėti nuo pokalbio.
Turite klausimų ar norite susitarti dėl laiko? Konsultacijos vyksta gyvai Vilniuje arba nuotoliniu būdu.
Registruotis konsultacijai