Pereiti prie turinio
Registruotis

Kada verta kreiptis į psichologą?

Psichologės straipsniai · Grįžti į pagrindinį

Kartais žmonės manęs klausia: „O kaip suprasti, kad jau reikėtų kreiptis į psichologą?“ Ir čia nėra vienos aiškios ribos. Nebūtina laukti, kol pasidarys labai sunku. Nebūtina turėti diagnozės, išgyventi krizės ar tiksliai žinoti, kas su jumis vyksta. Kartais pakanka jausti, kad pastaruoju metu gyventi pasidarė sunkiau. Kad tos pačios mintys vis grįžta. Kad nerimo per daug. Kad vis dažniau pykstate, verkiate ar nebenorite dalykų, kurie anksčiau džiugino. O gal išoriškai viskas atrodo gerai, bet viduje kažkaip ne. Ir to jau pakanka apie tai pasikalbėti.

„Bet gal mano problema per maža?“

Šitą mintį girdžiu labai dažnai. „Kitiems juk blogiau.“ „Aš turėčiau susitvarkyti pati.“ „Gal čia tiesiog reikia susiimti.“ „Palauksiu, gal praeis.“ Kartais tikrai praeina. Mes visi patiriame sunkių dienų, nerimaujame, liūdime, pykstame ar pavargstame. Ne kiekvienai sunkesnei savaitei reikia psichologo. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kai tai, kas vyksta, pradeda užimti vis daugiau vietos jūsų gyvenime. Kai sunkumai kartojasi, užsitęsia arba pastebite, kad įprasti būdai sau padėti nebeveikia.

Man atrodo svarbu pasakyti ir tai: nereikia įrodyti, kad jums „pakankamai sunku“, kad galėtumėte kreiptis pagalbos.

Kartais sunkumai atrodo visai kasdieniškai

Priežastis kreiptis nebūtinai atrodo kaip didelė krizė. Galbūt daug nerimaujate ir galvoje nuolat sukasi įvairūs „o kas, jeigu...“. Bandote numatyti visas galimas problemas, viską kontroliuoti, daug kartų apgalvojate jau įvykusius pokalbius. Galbūt vis sunkiau ilsėtis. Net tada, kai teoriškai turėtumėte laisvo laiko, galvoje lieka darbai, atsakomybės ir jausmas, kad dar kažko nepadarėte. Gal vis dažniau pagaunate save galvojant „aš nesu pakankamai gera“, „man nepavyks“, „kiti susitvarko geriau“. O gal labai bijote suklysti, nuvilti kitus ar pasakyti „ne“.

Kartais sunkumai pasirodo santykiuose – tie patys konfliktai kartojasi vėl ir vėl, sunku išsakyti savo poreikius, nustatyti ribas ar suprasti, kodėl tam tikrose situacijose reaguojate būtent taip. O kartais tiesiog jaučiate, kad pavargote. Ir net sunku paaiškinti nuo ko. Visa tai gali būti pakankama priežastis sustoti ir pasižiūrėti, kas vyksta.

Mintys, jausmai ir tai, ką darome

Kognityvinėje ir elgesio terapijoje daug dėmesio skiriame tam, kaip tarpusavyje susijusios mūsų mintys, emocijos, kūno pojūčiai ir elgesys. Man ši mintis labai patinka, nes ji padeda į sunkumus žiūrėti ne kaip į kažkokį žmogaus „gedimą“, o kaip į suprantamą procesą. Pavyzdžiui, žmogus gali bijoti, kad socialinėje situacijoje pasirodys kvailai. Vien pagalvojus apie būsimą susitikimą kyla nerimas, įsitempia kūnas. Norėdamas pasijusti saugiau, žmogus susitikimo atsisako. Trumpam palengvėja. Tačiau kitą kartą panaši situacija gali atrodyti dar grėsmingesnė, nes taip ir neatsirado galimybės patirti: „Gal aš vis dėlto būčiau susitvarkęs.“ Taip gali susidaryti uždaras ratas. Panašių ratų būna labai įvairių – nerimo, atidėliojimo, savikritikos, pykčio, vengimo, perfekcionizmo.

Konsultacijose man svarbu ne tik išgirsti, kad jums sunku, bet ir kartu suprasti, kaip tas sunkumas veikia. Kas jį sukelia? Kokios mintys tuo metu atsiranda? Ką jaučiate? Ką darote, kad pasijustumėte geriau? Ir ar tai, kas padeda trumpam, kartais nepalaiko problemos ilgiau? Kai tą ratą pradedame matyti, atsiranda ir daugiau galimybių jį keisti.

O jeigu nežinau, kas man yra?

Tada irgi galima ateiti. Tikrai nereikia prieš konsultaciją pačiam sau nustatyti diagnozės ar internete išsiaiškinti, ar tai nerimas, depresija, perdegimas, žema savivertė, ar dar kažkas. Kartais žmogus tiesiog sako: „Nežinau, kas vyksta, bet nesijaučiu gerai.“ Nuo to ir galime pradėti. Mano darbas nėra tik duoti pavadinimą tam, ką jaučiate. Man daug svarbiau kartu suprasti jūsų patirtį – kas šiuo metu vyksta jūsų gyvenime, kada pasidarė sunkiau, kas padeda, kas trukdo ir ko norėtumėte kitaip.

O kada verta kreiptis dėl vaiko?

Su vaikais yra šiek tiek kitaip. Vaikas ne visada gali pasakyti: „Pastaruoju metu jaučiu daug nerimo“ arba „man sunku reguliuoti savo emocijas“. Dažnai tai, ką vaikas išgyvena, pirmiausia pamatome jo elgesyje. Jis gali tapti jautresnis, dažniau pykti ar verkti, stipriau reaguoti į nesėkmes. Gali atsirasti naujų baimių, sunkumų atsiskiriant nuo tėvų, miego problemų. Kartais vaikas pradeda vengti tam tikrų situacijų, sunkiau prisitaiko prie darželio ar mokyklos, kyla daugiau konfliktų. Tačiau man svarbu žiūrėti ne tik į elgesį. Kai vaikas pyksta, priešinasi, vengia ar, atrodytų, „neklauso“, norisi klausti ne vien „kaip šitą elgesį sustabdyti?“, bet ir „ką vaikas tokiu būdu mums bando parodyti?". Kartais už elgesio slypi nerimas. Kartais – per dideli reikalavimai, nuovargis, sunkumas suprasti situaciją, išreikšti poreikį ar sureguliuoti stiprią emociją. Todėl dirbdama su vaikais daug dėmesio skiriu ir tėvams. Jūs savo vaiką pažįstate geriausiai, o tai, ką matote kasdienybėje, man yra labai svarbi mūsų darbo dalis.

Tėvams irgi gali būti sunku

Kartais į konsultaciją ateinama „dėl vaiko“, bet pokalbio metu paaiškėja, kiek daug sunkumo neša ir patys tėvai. Nuolatinis galvojimas, ar viską darau teisingai. Kaltė po to, kai supykau. Bejėgiškumas, kai atrodo, kad jau išbandžiau viską. Nuovargis. Santykių pokyčiai. Ir tas tylus lūkestis sau, kad gera mama ar geras tėtis turėtų su viskuo susitvarkyti. Neturėtų.

Tėvystė ir motinystė gali būti labai graži gyvenimo dalis, bet kartu ji gali būti labai sunki. Ypač daug pokyčių gali atnešti motinystės pradžia ir pogimdyminis laikotarpis. Keičiasi ne tik dienotvarkė ar miego kiekis. Kartais keičiasi santykis su savo kūnu, partneriu, darbu, laisve ir net pačia savimi. Galima labai mylėti savo vaiką ir kartu ilgėtis ankstesnio gyvenimo. Galima būti laimingai tapus mama ir kartu jaustis vienišai, pavargusiai ar pasimetusiai. Šie jausmai vienas kitam neprieštarauja. Ir apie juos taip pat galima kalbėtis konsultacijoje.

Nebūtina ateiti tik tada, kai kažkas „negerai“

Man psichologinė konsultacija nėra tik vieta problemoms taisyti. Kartais žmogus ateina todėl, kad nori geriau save pažinti. Suprasti, kodėl vis atsiduria panašiuose santykiuose. Kodėl taip sunku pasakyti „ne“. Kodėl kitų poreikiai visada atrodo svarbesni už savuosius. Kodėl pasiekus vieną tikslą iš karto atsiranda kitas ir taip niekada nepavyksta pasijusti pakankamai gerai. Kartais norisi sustoti ir paklausti savęs: „O kaip aš iš tikrųjų gyvenu? Ar man taip tinka?“ Man atrodo, tai labai gera priežastis ateiti į konsultaciją.

Kada pagalbos reikėtų ieškoti nelaukiant?

Yra situacijų, kai nereikėtų laukti, kol sunkumai praeis savaime. Jeigu kyla minčių apie savižudybę ar savęs žalojimą, jaučiate, kad galite pakenkti sau ar kitam žmogui, patiriate labai stiprią psichologinę krizę ar nebegalite pasirūpinti savo pagrindiniais poreikiais, svarbu ieškoti skubios profesionalios pagalbos. Tokiais atvejais įprastos planinės psichologo konsultacijos gali nepakakti – gali reikėti skubios medicininės ar psichiatrinės pagalbos.

O jeigu vis dar abejoju?

Abejonė prieš kreipiantis yra labai žmogiška. Ypač jei esate įpratę su sunkumais tvarkytis patys. Nereikia iš anksto nuspręsti, kad dabar pradėsite ilgą terapiją. Nereikia turėti aiškiai suformuluoto tikslo. Ir tikrai nereikia laukti momento, kai pasidarys „pakankamai blogai“. Galima pradėti nuo vieno pokalbio. Susitikti, papasakoti, kas vyksta, kartu į tai pasižiūrėti ir tada nuspręsti, ar norisi tęsti. Kartais pirmasis žingsnis nėra atsakymas į klausimą „kas su manimi negerai?“. Kartais tai tiesiog leidimas sau pasakyti: „Man dabar sunku. Norėčiau apie tai su kuo nors pasikalbėti.“ Ir nuo to jau galima pradėti.

Turite klausimų ar norite susitarti dėl laiko? Konsultacijos vyksta gyvai Vilniuje arba nuotoliniu būdu.

Registruotis konsultacijai